pesimizmo metus. Struktūrines reformas žadėjusi Lietuvos Vyriausybė daugiausia keitė mokesčių ir biudžeto
politiką ir daug mažiau tai, ką deklaravo kaip prioritetines permainų kryptis. Pagrindine išimtimi galima
laikyti aukštojo mokslo reformą, nors ir ji iki šiol trikdoma teisinių ginčų bei politinio neapibrėžtumo dėl
jos tęstinumo. Tuo tarpu daugelyje kitų sričių, kurias buvo ketinama reformuoti, geriausiu atveju tik
parengtos pertvarkų gairės.
Tokiam neatitikimui tarp politinės retorikos ir praktinių sprendimų galima rasti ne vieną paaiškinimą. Tai –
ir gyvenimas krizės sąlygomis, kai sunku užsiimti ilgalaikėmis reformomis, ir neaiškumai dėl koalicijos
sudėties, apsunkinantys įstatymų keitimą, ir prezidento rinkimai, pristabdę kai kurias nepopuliarias
permainas. Tačiau atrodo, jog atsiranda ekonominės padėties gerėjimo požymių, net jei jie ir ribojasi
eksporto rinkomis. Priimtas kitų metų biudžetas, kurio – jei reali situacija nebus blogesnė už prognozes –
nereikės kas keletą mėnesių koreguoti. Nors artėja savivaldos rinkimai, tačiau dar pakankamai laiko iki kitų
parlamento ir prezidento rinkimų, kad būtų priimti nepopuliarūs, bet ilgalaikiu požiūriu reikalingi
sprendimai, kurie iki rinkimų duotų pirmuosius teigiamus rezultatus. Be to, jei permainoms reikalingos lėšos,
turime galimybę bent kai kurioms panaudoti ES finansinę paramą.
Visa tai reiškia, jog 2010 m. gali tapti permainų metais tokiose srityse kaip verslo aplinkos supaprastinimas
ir išskaidrinimas, valstybės valdymo efektyvumo didinimas, sveikatos apsaugos kokybės plėtra, socialinės
apsaugos tvarumo didinimas. Visa tai, apie ką kalbama ne vienerius metus, kartais, atrodo, ir sutariama, ką
reikia daryti, tačiau dėl nepalankių aplinkybių vis nesiryžtama pradėti. Žinoma, permainos pačios savaime
nėra nei geras, nei blogas dalykas. Gali būti ir neigiamas, jei jos tik padidina netikrumą ir nepasiūlo
konstruktyvios programos arba ją tik imituoja. Permainos siektinos tada, kai jos remiasi situacijos analize,
parodančia, kas yra blogai ir ką reikia keisti, kai jos pagrįstos aiškiais principais bei nuoseklia su
siekiamais tikslais susietų veiksmų programa. Jų nauda turi būti parodyta visuomenei, nes tik tokiu atveju
galima tikėtis, kad tie, kam esama padėtis yra naudinga, nesugebės rasti silpnų vietų politinėje ir
administracinėje permainų įgyvendinimo grandinėje ir jas sustabdyti.
Lietuvos verslui svarbios ne tik mokestinės ir kitos jų veiklą tiesiogiai reguliuojančios taisyklės. Taip pat
svarbi ir platesnė aplinka – švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, valstybės valdymo, – visa tai, kas
vertinama sudarant šalių konkurencingumo ir gyvenimo kokybės indeksus. Deja, pagal daugelį tarptautinių
vertinimų Lietuvos rodikliai nuo įstojimo į ES nebegerėja. Iki krizės buvo manoma, jog politikos stagnaciją
lėmė spartus ekonomikos augimas. Netrukus paaiškės, ar krizė ir keletas palankių aplinkybių pastūmės permainų
proveržio link.
Ramūnas Vilpišauskas
