Vienas iš paskutinių didesnių pirkinių rinkoje – Ramūnas Karbauskis, UAB „Agrokoncernas“ savininkas,
Marijampolės savivaldybėje įsigijo Vytauto Žarnausko 1.000 ha ūkį. Kol kas abi pusės šio sandorio
nekomentuoja.
„Žemės ūkio ministerija stengiasi, kad draudimas užsieniečiams pirkti žemę būtų nukeltas 2013 m., nes mūsų
ūkininkai negali konkuruoti su vakariečiais. Be to, šiandien mes parduotume tik žaliavą – pačią žemę, bet ne
bendroves ir ūkininkų ūkius, kaip verslą“, – pavojų įžvelgia Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras. Jo
teigimu, aiškiai matoma, kad patrauklios žemės jau superkamos aplink didžiuosius miestus. Ministerijos
duomenimis, šiandien Lietuvoje dirbama iki 3 mln. ha žemės.

Perdėlioja valdas
„Didieji žemvaldžiai persiskirsto plotus. Nors apie planuojamus sandorius viešai neskelbiama, tačiau pats
žinau tokių stambių ūkininkų ir bendrovių, kurie kilimo laikais rizikingai investavo, o dabar atsidūrė ties
bankroto riba. Pavyzdžiui, „Agrowill Group“ turi sunkumų ir mėgina parduoti kai kurias savo bendroves“, –
apie tai, kas vyksta žemės rinkoje, pasakoja Bronius Markauskas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas. Jo
skaičiavimais, šiandien norinčiųjų pirkti nėra daug, o ir tie patys potencialūs pirkėjai ieško pigesnio kelio
– nori tik žemės, o ne pačių ūkių, t. y. suformuotų ir veikiančių verslo objektų. Paklausa lemia ir tai, kad
didesnių žemės ūkio paskirties plotų kaina beveik nekrito. Šiandien hektaras, priklausomai nuo regiono,
kainuoja 2.000–10.000 Lt. Pirkėjai ieško ne mažesnių kaip 5 ha plotų.
Pirmininkas teigia, kad dabar sunkiausia grūdų augintojams, nes derliaus supirkimo kaina mažėjo ir ūkininkams
sunku mokėti už paskolas, paimtas iš bankų.

Bijo Vakarų
„Pasiūlymų yra, tačiau kol kas parduodami tik maži plotai. Jei būtų patrauklių pasiūlymų, galbūt ir pirkčiau,
nors aiškiai matau tendenciją, kad dirbamos žemės plotais domisi užsieniečiai, nors tiesiogiai jie pirkti
negali. Bijome spekuliantų iš ES, nes Lietuvoje žemė dar palyginti pigi. Mums dažnai lieka tik apleisti
plotai, kur „velniai vaikus šukuoja“, – dėsto Andrejus Stančikas, kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos
pirmininkas ir Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas.
Poną Stančiką domintų sklypų pirkimas tiek asmeniškai, tiek pačiam kooperatyvui. Kooperatyvo vadovui pritaria
ir p. Markauskas.
„Didžiausias pavojus, kad greitai baigsis draudimas užsieniečiams pirkti žemę. Prognozuojame, kad dideli
plotai atsidurs vakariečių rankose, nes dirbama žemė Lietuvoje kol kas pigesnė nei ES. Spėju, kad didžiosios
bendrovės ir ūkininkai, kuriuos spaudžia bankai, parduos savo turtą didesnę kainą mokantiems investuotojams“,
– aiškina p. Markauskas.

Domina struktūra
Potencialūs pirkėjai kol kas irgi kaip išdegę akis nemoka už viską, kas kvepia žeme.
„Mus p. Žarnausko ūkis sudomino, nes jame sukurta visa reikalinga infrastruktūra – yra elevatorių, supirkta
technika. Šiais metais pirksime ir daugiau ūkių bei bendrovių“, – pasakoja p. Karbauskis. 2009 m. jis pirko
ir „Draugo“ žemės ūkio bendrovę.
Pasak verslininko, žemės ūkio gamyba – tai koncerno „auksinis kiaušinis“, nes pelno marža iš žemės ūkio
produktų gamybos kelis kartus didesnė nei prekyboje. Pavyzdžiui, prekiaujant grūdais, nors apyvartos ir
šimtamilijoninės, pelnas siekia tik keletą procentų. Visi „Agrokoncerno“ ūkiai pernai dirbo pelningai.
„Laukiame, kol kai kurios sunkumų patiriančios grupės žlugs ir paaiškės jų tikros skolos. Šiandien pasiūlymų
palyginti daug, tačiau bijome pirkti neaiškių bendrovių, nes negalime įvertinti jų finansinių įsipareigojimų
“, – aiškina p. Karbauskis. Jo nuomone, greičiausiai tokių bendrovių valdytus žemės plotus išsidalins
kreditoriai.
Verslininkas nurodo, kad 2010 m. iš sektoriaus pasitrauks dauguma investuotojų, kurie į šią sritį žiūrėjo tik
kaip į investiciją, nors ir nesuprato sektoriaus specifikos. Kita parduodančiųjų grupė – ūkininkai, sukūrę
stiprius ūkius ir nebesuvaldantys plėtros arba norintys pasitraukti dėl amžiaus, nes vaikai neketina dirbti
žemės.