Leidinio numeris:

2009.05.08 (86/2009)

Rodyti Turinys Puslapiai Bendrovių sąrašas

Turinys

Pirmasis puslapis

Nuomonės

Žinios

Rinkos

Inovacijos

Paskutinis puslapis

Savaitgalis


Bendrovių sąrašas

Slėpti Turinys Puslapiai Bendrovių sąrašas

Informacinės technologijos. Vartotojai pirmiausia renkasi patogumą

Internete bendradarbiauti lengviau nei gaudyti

Užuot gąsdinę muzikos atlikėjų gerbėjus, leidėjai galėtų išnaudoti naujų technologijų galimybes savo verslui tobulinti, teigia Kęstas Ermanas, lietuviško apsikeitimo bylomis tinklalapio „LinkoManija“ administratorius.
Didžiausia JAV muzikos mažmenininke pernai tapusi interneto parduotuvė „iTunes“ turėjo būti paskutinis
ženklas leidėjams, kad kompaktinių diskų amžius baigėsi. Tiesa, leidėjų pajamas sumažino ir galimybė
internete nusipirkti vos vieną kitą albume esančią dainą, tačiau MP3 formato įrašų platinimas yra daug
pigesnis nei kompaktinių diskų.
Todėl kalbėdamas apie šiame dešimtmetyje Lietuvoje krentančius legalios muzikos pardavimus p. Ermanas
pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų šalyje nėra patrauklių elektroninių prekybos muzika sprendimų.

Nesistengia
„Nė vienas Lietuvos muzikos prekybos tinklalapis neturi patogios valdymo ar atsiskaitymo sistemos. Įrašų
kainos šiuose tinklalapiuose yra didesnės nei perkant kompaktinį diską tradicinėje parduotuvėje. Prekyba
muzika ir filmais internete leidėjams kainuoja mažiau, tačiau niekas Lietuvoje nesiima tinkamai to daryti“, –
kalba p. Ermanas.
Lietuvoje veikia keletas interneto muzikos parduotuvių, tačiau jose vis dar dominuoja skaitmeninėmis autorių
teisių apsaugos technologijomis (DRM) apsaugoti kūriniai, kurių galima klausytis vieninteliu prietaisu. Be
to, lietuviškosiose parduotuvėse viena daina kainuoja 3,5–5 Lt (palyginimui, „iTunes“ – 0,69–1,29 USD).
Daugelio Lietuvos verslo sričių atstovai neoficialiai skundžiasi mobiliųjų mokėjimų paslaugų „reketu“, mūsų
šalyje taip pat stringa kiti mikromokėjimų būdai, tačiau LinkoManijos administratorius mano, kad leidėjams
įdėjus daugiau pastangų į patogesnį platinimą ir reklamą legalių įrašų pardavimai išaugtų. Kita vertus,
informacijos amžiuje muzikos verslas neišvengiamai keičiasi.
„Daugybė socialinių ryšių tinklalapių – spotify.com, last.fm, pandora.com ir kt. – muziką vartotojams siūlo
už dyką. Išbandę tokius projektus vartotojai net nebenori prisiminti apsikeitimo bylomis tinklų. Galiausiai,
tiesioginio uždarbio iš muzikos nebelieka. Vartotojas muziką gauna nemokamai, o atlikėjas uždirba kitais
būdais“, – teigia p. Ermanas.

Gali padėti
Internete jau kurį laiką diskutuojama, kad nelegalus atsisiuntimas nėra lygus paprastam pardavimui, o p.
Ermano nuomone, apsikeitimo bylomis technologijos tik didina atlikėjų populiarumą, kurį galima paversti
pinigais.
„Netiesa, kad autoriai neturi naudos iš apsikeitimo bylomis. Taikant šią technologiją vartotojai atranda
naujus atlikėjus, klauso jų muzikos, vaikšto į koncertus ir pasakoja apie tai kitiems. Tai nėra nuostolis. Be
to, Nyderlandų ir Kanados vyriausybių užsakyti tyrimai parodė, kad apsikeitimo bylomis vartotojai dažniau
perka legalią muziką ir vaikšto į renginius. Esame visada pasiruošę bendradarbiauti su atlikėjais: juos
reklamuoti, didinti jų gerbėjų būrį, suteikti naujų galimybių rinkai išnaudoti. Daug gerbėjų turintis
atlikėjas gali eksperimentuoti su verslo modeliais ir užsidirbti“, – dėsto p. Ermanas.
Pašnekovo teigimu, LinkoManija atlikėjams ir leidėjams galėtų pasiūlyti savo puslapyje vykdyti įvairias
akcijas, reklamuotis. Be to, atlikėjai galėtų bendrauti su apsikeitimo bylomis tinklų bendruomenėmis.
„Esame itin susidomėję bendradarbiavimu ir eksperimentavimu. Galimybės yra plačios, tereikia noro iš abiejų
pusių“, – sako p. Ermanas.

Nebent Somalyje
Vis dėlto ankstesnių pelno maržų netenkanti leidybos pramonė apsikeitimo bylomis vartotojus vadina piratais,
grasina teismais tinklalapių administratoriams. VŽ jau ne kartą rašė, kad skaitmeninis „piratavimas“
fundamentaliai skiriasi nuo tradicinio pirmiausia tuo, kad plėšiant laivus turtas iš vienų rankų patenka į
kitas, o keičiantis bylomis pagaminamas neribotas skaičius turto kopijų, tačiau originalai ir galimybė juos
parduoti lieka savininkui.
Tad p. Ermanas mano, kad „piratų“ etiketė šiuo atveju netinka. Pasak jo, vartotojai už kūrinius nemokės
leidėjų ar atlikėjų prašomų pinigų, jei manys, kad siūlomas produktas netenkina jų poreikių ar nėra vertas
savo kainos. Todėl leidėjai bei atlikėjai turėtų bendrauti ir bendradarbiauti su savo gerbėjais ir suteikti
priežasčių pirkti savo teikiamas paslaugas.
„Lietuvoje piratavimo nėra. Piratavimas yra nebent Somalyje, kur piratai grobia laivus ir prašo išpirkų. Mes
esame tiesiog bendruomenė, susižavėjusi technologijų suteikiamomis galimybėmis keistis informacija.
LinkoManijos vartotojai yra įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių žmonės, kupini talentų, einantys į kino
teatrus, koncertus, kuriantys muziką, dalyvaujantys kultūros renginiuose ir trokštantys žinių. Esame aktyvūs
visuomenės gyvenime. Taip pat mielai bendradarbiaujame su leidėjais, esame pasiruošę bendradarbiauti su
teisėsauga. Tačiau visi nori keistis informacija, to sustabdyti tikrai neįmanoma, tai ir yra interneto
prasmė. Jėgas verčiau būtų galima skirti naujoms technologijoms taikyti savo versle, pridėtinei vertei
kurti“, – kalba p. Ermanas.



Stasys Drazdauskas, advokatų kontoros „Foigt ir partneriai/Regija Borenius“ advokatas:

„Į klausimą, ar tinklalapyje esanti nuoroda į vartotojų kompiuteriuose esančias neteisėtas kūrinių kopijas arba jų dalis yra autorių teisių pažeidimas, vienareikšmiško atsakymo nėra. Lietuvos autorių teisių apsaugos įstatymai numato atsakomybę už tai, kad kūriniai padaromi viešai prieinami per kompiuterių tinklą. Plačiai traktuojant galima sakyti, kad apsikeitimo bylomis tinklalapių administratoriai pateikia nuorodą į viešumą ir padeda vartotojams rasti saugomus kūrinius. Tiesa, lietuviškuose tinklalapiuose registracija yra uždara, tačiau jų vartotojų skaičius yra itin didelis. Bet kita, globalesnė problema yra tai, ar tokių tinklalapių uždarymas duos naudos. Juk uždarius vieną bus atidaryti kiti penki, esant geroms techninėms galimybėms šis procesas nesustoja. Teisininkai jau diskutuoja, ar nevertėtų imtis kitų priemonių, pvz., legalizuoti privatų apsikeitimą bylomis kaip išimtį, bet už ją kiekvienas vartotojas turėtų sumokėti autorinį atlyginimą – po vieną kitą litą su abonentiniais mokesčiais už internetą arba apmokestinant šiuolaikines laikmenas, ne tik CD, DVD ar atminties korteles, kurios kaip laikmenos jau yra atgyvenusios. Panašūs įstatymai prieš keletą metų buvo siūlomi Prancūzijoje, tačiau atsižvelgus į tai, kad apie 60% muzikos atsisiunčiama per apsikeitimo bylomis tinklus, išimties sąvoka šiuo atveju nėra normali. Be to, tokio legalizavimo nenori ir didžiosios studijos. Keičiasi kartos, dabartinės vartotojų kartos požiūris jau yra visai kitoks, jie yra įpratę prie apsikeitimo bylomis. Todėl manau, kad prie didesnių pokyčių anksčiau ar vėliau prieisime.“


Parašyti redakcijai