Koronarinis kapitalizmas

 Kalbant apie šiandienos vakarietiškojo kapitalizmo reformą tiesa yra ta, kad reguliavimą ištiko sisteminė gana didelė nesėkmė, tačiau į ją nekreipiama dėmesio.

Taip, buvo daug kalbėta apie nesveiką politikos, reguliavimo ir finansų dinamiką, kuri 2008 m. sukėlė pasaulinės ekonomikos širdies priepuolį. Tačiau ar ši problema finansų sektoriui yra išskirtinė, ar ji yra gilesnių vakarietiškojo kapitalizmo ydų padarinys?

Pasidomėkime maisto pramone, ypač jos kartais kenksmingu poveikiu mitybai ir sveikatai. Nutukusių žmonių skaičius visame pasaulyje smarkiai didėja, nors tarp stambių valstybių problema turbūt didžiausia JAV. 
Nutukimas įvairiai veikia numatomą gyvenimo trukmę, pradedant širdies ir kraujagyslių ligomis, baigiant tam tikrų rūšių vėžinėmis ligomis.  Išlaidų patiria ne tik pats žmogus, bet ir visuomenė tiesiogiai per sveikatos priežiūros sistemą ir netiesiogiai, pvz., per prarastą darbingumą. 

Visgi neatrodo, jog nutukimo epidemija stabdytų tam tikros gamybos augimą. Gerai žinoma, kad pernelyg perdirbti maisto produktai, kuriuose daug kukurūzų, su daugybe cheminių priedų, ypač didina svorį, tačiau vertinant iš tradicinės augimo apskaitos perspektyvos, jie puikus gaminys.

Stambios žemės ūkio įmonės gauna pinigų už kukurūzų auginimą, o maisto perdirbėjams sumokama už tai, kad šie prideda tonas chemikalų, siekdami sukurti įprotį formuojantį produktą. Sumokama ir mokslininkams, kad šie surastų tinkamą druskos, cukraus ir cheminių priedų derinį, tokį, kuris kuo stipriau pripratintų prie naujausio greitojo maisto produkto. Reklamos specialistams atseikėjama už jo pardavimą, o sveikatos priežiūros sektorius susikrauna turtus gydydamas neišvengiamai atsirandančią ligą.

Koronarinis kapitalizmas fantastiškai naudingas vertybinių popierių rinkai, kurioje veikia ir visų šių pramonės šakų bendrovės. Smarkiai perdirbtas maistas padeda kurti darbo vietas, taip pat gerai apmokamas darbo vietas tyrimų, reklamos ir sveikatos priežiūros srityse.

Taigi, kas gali skųstis? Tik jau ne politikai, kuriuos perrenka tada, kai netrūksta darbo vietų ir laikosi aukštos akcijų kainos. Juos remia visos pramonės šakos, kurios dalyvauja perdirbto maisto gamyboje.

Be abejo, pusiausvyra tarp vartotojų nepriklausomybės ir paternalizmo visuomet trapi. Bet įvairiausiais būdais teikdami visuomenei kur kas tikslesnę informaciją, kad geriau informuoti žmonės galėtų išmintingiau rinktis maisto produktus ir priimti politinius sprendimus, tikrai galėtume palaikyti sveikesnę pusiausvyrą.

* * *

Kennethas Rogoffas – Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius, buvęs TVF vyriausiasis ekonomistas.