Pelno mokestis arba ES pinigai
Vėl suintensyvėjo diskusijos apie Europos Komisijos siūlymus suderinti pelno mokesčio bazę ES šalyse. Siūlymai ne nauji, juos aktyviai palaiko Vokietijos ir Prancūzijos vadovai.
Viešai jie pristatomi kaip verslo aplinkos racionalizavimas ir supaprastinimas. Tačiau atrodo, jog šiuo atžvilgiu ypač tinka praėjusiais metais Liuksemburgo premjero pasakytas teiginys apie poreikį meluoti kalbant viešai, kai tai padeda siekti svarbesnių tikslų.
Įmonių pelno mokesčio bazės suderinimo pristatymas tik kaip verslo aplinkos bendrojoje rinkoje supaprastinimas reiškia svarbesnių dalykų nutylėjimą. Iš jų svarbiausias nutylėjimas – įsitikinimas, jog šis žingsnis toliau vestų link įmonių pelno mokesčių tarifų suderinimo, o tai tokioms šalims kaip Lietuva reikštų jo padidinimą (ir galimybės savarankiškai spręsti tokius klausimus atsisakymą).
Nenuostabu, jog jau kurį laiką vykstant diskusijoms dėl euro zonos reikalų keliamas ir pelno mokesčio bazės suderinimo klausimas. Jis kai kurių ES šalių politikams tapo aktualus gerokai anksčiau, kai priimant vis naujas šalis į ES jų taikomi mažesni mokesčiai bei kitos priemonės ėmė vilioti investuotojus iš tokių valstybių kaip Vokietija ir Prancūzija.
Bendrojoje rinkoje laisvai judantis kapitalas gali greitai pasirinkti tokias šalis kaip Airija, kuriose mokestinė ir bei kitos sąlygos palankesnės investuotojams. Siūlymai imtis tiesioginių mokesčių suderinimo – to, kas iki šiol laikoma valstybių narių kompetencijos reikalu – tapo viena iš reakcijų į kapitalo judėjimą bendrojoje rinkoje. Ir nors dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos priešinimosi šis klausimas būdavo laikinai primirštamas, krizė suteikė naują progą jį vėl sugrąžinti į darbotvarkę.
Dabar, kai daugelis ES šalių susirūpino, ar nesustiprės diferenciacija tarp skirtingų valstybių ES, kai formuojasi įvairios grupės (ne tik eurą turinčios ir neturinčios valstybių, bet ir kitokios), kai šalys, kurios skeptiškai vertino pelno mokesčio suderinimą, atsiriboja nuo tolesnių fiskalinės politikos derinimo priemonių (Jungtinė Karalystė) arba naudojasi finansine parama iš ES (Airija), arba nuogąstauja, kad neliktų už borto, kai priimami svarbūs ES ateičiai sprendimai, yra gera proga grąžinti šį klausimą į darbotvarkę.
Lietuvai tai tampa rimtu galvosūkiu, nes norisi nebūti nuošalyje nuo ES vykstančių procesų, bet aišku, kad priešinimasis šiai iniciatyvai politiškai bus vis sudėtingesnis. Galima pateikti daug argumentų prieš pelno mokesčio bazės suderinimą – tiek ekonominių (ar tai naudinga investicinės aplinkos požiūriu, ypač tuo metu, kai visi ieško būdų stiprinti konkurencingumą), tiek politinių (kas buvo žadėta Airijos piliečiams prieš antrą referendumą dėl Lisabonos sutarties?).
Tačiau lieka dar vienas neatsakytas klausimas – ar teisinga, kai Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigais per ES biudžetą remiamos šalys mažesniais mokesčiais vilioja investuotojus iš jas ir taip remiančių šalių? Tad ar ne geriau būtų kelti klausimą dėl ES paramos verslui reikalingumo vietoje pelno mokesčių suderinimo (t. y. didinimo)? Aišku, kad kai ko reikės atsisakyti.
* * *
Ramūno Vilpišausko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus, komentaras skelbtas vasario 13 d. dienraštyje "Verslo žinios".