Tereikia pakišti petį
Lietuvos eksportas per pastaruosius dvejus metus tapo sritimi, kuri pramynė tvirtesnį takelį iš krizės. Geri eksportuotojų rodikliai buvo ir 2010 m., augo eksporto apimtis ir pernai.
Tiesa, dėl euro zonos problemų prasidėjus recesijai Europoje, Lietuvos eksportuotojų tempai ėmė kiek lėtėti – pirmiausia dėl mažėjančio vartojimo kai kuriose svarbiausiose eksporto rinkose. Tačiau sumanesni verslininkai rankų nenuleido ir ieškojo būdų, kaip įsitvirtinti nišose, iš kurių dėl įvairių priežasčių pasitraukė ankstesni rinkos dalyviai. Verždamiesi į Vakarų rinkas Lietuvos verslininkai visų pirma turėjo sumažinti sąnaudas – kad aplenktų konkurentus.
Eksportuojančių įmonių vadovai, tarp kurių daugiausia yra apdirbamosios pramonės atstovų, sėkmingą veiklą aiškina tik verslo nuopelnu. Kad ir kiek eksporto skatinimo programų ar strategijų rašytų Vyriausybė, eksportuotojai sakosi ryškesnių to „skatinimo“ vaisių neragavę. Kai prispyrė bėda, įmonės pačios ieškojo būdų konkuruoti užsienio rinkose, pačios rūpinosi naujų partnerių ar užsakovų paieška ir kt.
Todėl valdžios mėginimai prisiskirti sau nuopelnus dėl atsigavusio eksporto verslininkams atrodo, švelniai tariant, gerokai perdėti. Juos taip pat stebina valdžios žaidimai su tolimomis prognozėmis ir strategijomis, žvelgiančiomis į 2030-uosius metus – juk įmonės mokesčius mokėti ir uždirbti pinigų turi jau dabar. Todėl ir sukasi pačios, kaip išmano.
Štai Lietuvos statybininkai sakosi statybų paslaugų eksportą galėtų padidinti 2–3 kartus, tačiau jiems turėtų pagelbėti valstybė – šio sektoriaus įmonės galėtų stipriau įsitvirtinti užsienyje, jei valstybė suteiktų garantijų sutartiniams įsipareigojimams. „Būtina sukurti ir įgyvendinti valstybės garantijų statybos paslaugų eksportui skatinti modelį. Tai turėtų būti fondas, šis tas panašaus kaip INVEGA, jis suteiktų garantijų, o pasibaigus projektams pinigai į fondą būtų grąžinami“, – valstybės institucijų atstovams sufleruoja Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas (VŽ, 2012 02 14).
Statybininkai aiškina, kad viena sunkiausių sąlygų, kurias turėtų įvykdyti Lietuvos atstovai, norintys dirbti užsienyje, – Vakarų Europoje galiojantys reikalavimai, kad šias garantijas išduotų bankai ar draudimo bendrovės, turinčios ne mažesnį kaip A kredito reitingą. LSA atstovai sako, kad Lietuvoje esantys užsienio bankų filialai turi žemesnius reitingus ir neturi tokios kompetencijos kaip pagrindiniai bankai, o galimybės gauti tokių garantijų iš užsienyje veikiančių bankų yra ribotos.
Be to, jei tokia galimybė ir atsirastų, už garantijas įmonės turėtų bankui ar draudikams palikti depozitą, kurio dydis dažnai prilygsta visai garantuojamai sumai, arba užstatyti visą savo turtą. Tiesa, galima įregistruoti įmonę užsienyje – bet tada ir mokesčiai liks ten.
Tačiau valstybės institucijų atstovai, regis, nelinkę skubėti į pagalbą. Mat, anot jų, Europos Komisija (EK) į individualų valstybių eksporto skatinimą vidaus rinkoje (Europos Bendrijoje) žiūri neigiamai. Todėl sudėliojus mechanizmą reikėtų gauti EK palaiminimą. Tačiau statybų verslo atstovai tikina, kad toje pačioje vadinamoje vidaus rinkoje yra nemažai ir kitokių pavyzdžių – Estija, Lenkija, Vengrija ir kitos šalys teikia valstybės garantijas eksportuojantiems statybininkams.
Vadinasi, belieka ir Lietuvoje sudėlioti garantijų mechanizmą ir kreiptis į EK palaiminimo. Kaimyninių valstybių patirtis leidžia tikėtis sėkmės, tad eksportuojantiems statybininkams belieka laukti aktyvių valdžios veiksmų.