Ugnies linijoje centrinių bankų pareigūnai

Centrinių bankų pareigūnai neturėtų būti svarbesni už įtarimą įstatymų pažeidimu, tačiau atrodo, kad taip yra.

Tad sausio mėnesį paskelbtas Šveicarijos nacionalinio banko (ŠNB) valdybos pirmininko Philippo Hildebrando sprendimas atsistatydinti dėl įtarimų, susijusių su jo žmonos atlikta įtartina valiutos pardavimo operacija, turėtų būti sveikintinas.

Tačiau nors Hildebrando atsistatydinimas turėtų tapti precedentu, kuriuo derėtų vadovautis centrinių bankų pareigūnams ir iš tiesų visiems valstybės tarnautojams bet kurioje šalyje, jo nusišalinimą supančios aplinkybės kelia gerokai didesnį įtarimą nei tos, kurios jį paskatino taip pasielgti.

2011 m. rugpjūčio 15 d. Hildebrando žmona Kashya iškeitė 400.000 Šveicarijos frankų į dolerius. Rugsėjo 6 dieną Hildebrandas paskelbė, kad ŠNB nustatys minimalų franko keitimo kursą euro atžvilgiu, taip de facto priverstinai nuvertindamas franką visų pagrindinių valiutų atžvilgiu. Dėl to jo žmonos investicijos vertė išaugo beveik 20%. Nors Hildebrandas tvirtina nežinojęs apie tą dieną atliktą operaciją, jis atsistatydino, nes „buvo neįmanoma pateikti įtikinamų galutinių įrodymų“, kad jo žmona, buvusi apsidraudžiamojo fondo vadovė, prekiavo valiuta be jo žinios.

Centrinio banko pareigūnai turėtų laikyti savo ir sutuoktinių pinigus vadinamuosiuose „akluosiuose“ fonduose (angl. blind trust). Net jei Hildebrandas ir nežinojo apie operaciją, jis padarė klaidą iškart jos neanuliuodamas. Jo atsistatydinimas turėjo pagrindo, kaip ir išsamesnių duomenų apie centrinių bankų pareigūnų asmeninius finansus atskleidimas visame pasaulyje.

Nepaisant to, Hildebrando nusišalinimą supančios aplinkybė gali kelti daugiau nerimo negu jo padaryta vertinimo klaida. Hildebrandas buvo ne šiaip sau eilinis centrinio banko darbuotojas; jis išsiskyrė savo nepriklausomumu ne tik nuo politinės valdžios, bet ir nuo bankininkystės sektoriaus.

Jis labai anksti ir stipriai pasisakė už didesnius kapitalo reikalavimus stambiesiems bankams, kurie taip pat prieštaravo jo neortodoksiškai intervencijai į užsienio valiutų rinką.

Svarbiausia tai, kad Hildebrandas kartu su Šveicarijos finansų ministru įvedė „šveicarišką“ bankų reguliavimo tvarką – imta reikalauti, kad bankai apsisaugotų gerokai didesniu kapitalo buferiu. Užuot pritaręs naujajam 8% rezervo reikalavimui, ŠNB dabar reikalauja, kad nuosavas kapitalas sudarytų 19% pagal riziką įvertinto turto vertės, iš kurių 9% gali sudaryti konvertuojamas kapitalas, o 10% privalo sudaryti paprastųjų akcininkų kapitalas.

Bet kuris ekonomistas įvertintų, kad ši politika išmintinga, tačiau Hildebrandui ji nepadėjo susirasti naujų draugų verslo pasaulyje. Precedento neturinčiame agresyviame straipsnyje Šveicarijos pagrindinis verslo žurnalas „Bilanz“ apkaltino jį „netvirta ranka“ valdant centrinio banko vairą. Jį taip pat užsipuolė dešiniųjų pažiūrų Šveicarijos liaudies partijos (ŠLP) lyderis.

Gimiau Makiavelio šalyje, tačiau mane vis tiek stebina, kad po visų šių išpuolių prieš Hildebrandą pavogti jo šeimos banko sąskaitos įrašai buvo perduoti ŠLP viceprezidentui, kuris juos paviešino. Jeigu įrašai nebūtų buvę pavogti arba jeigu ŠLP viceprezidentas būtų atsisakęs jais pasinaudoti, žinodamas apie neteisėtą jų gavimą, ar Hildebrandas būtų buvęs sukalbamesnis dėl specifinių interesų turinčių grupių?

Galvoju, dar svarbiau tai, ar jį ŠNB pakeitęs pareigūnas ir visi kitų centrinių bankų darbuotojai užduoda tą patį klausimą. Galų gale tai yra vienas iš būdų, kuriais pasireiškia reguliavimo užvaldymas (angl. regulatory capture). Kai reguliuojamiesiems nepatinka reguliavimas, jie sukelia grėsmę reguliatoriaus karjerai. Dar dažniau jie daro įtaką reguliavimui, viliodami reguliatorių pažadais užtikrinti pelningą darbo vietą ateityje.

Kadangi Hildebrandas buvo turtingas ir dėl to nepriklausomas, šis metodas nebūtų taip paprastai jo paveikęs. Tad ar jam vietoje morkos kliuvo botagas?

Laimei, yra geras nešališkas būdas tai patikrinti. Europos bankininkystės institucijos vadovas Andrea Enria išleido naujas bankams nepalankias taisykles. Nors būtų galima ginčytis dėl apskaitos standartų sugriežtinimo krizės metu tinkamumo, jo nurodymas bankams padidinti kapitalą yra visiškai pagrįstas ir ypač todėl, kad Europos centrinis bankas trejus metus subsidijuos bankus už beveik nulines išlaidas.

Bankų sektorius negailėjo kritikos. Italijos bankininkystės asociacijos vadovas netgi pagrasino asmeniškai paduoti Enria į teismą.

Jeigu Enria atsistatydintų arba, sergėk Dieve, būtų priverstas pasitraukti dėl netolimoje ateityje kilsiančio skandalo, bankų reguliatoriai visame pasaulyje išgirstų žinią: „Turite gerą darbą; būtų gaila, jei kas atsitiktų.“

* * *

Luigi Zingalesas – Čikagos universiteto Verslo mokyklosverslumo ir finansų profesorius.

© „Project Syndicate“, 2012