Naujoji Europos plėtros darbotvarkė
Vien griežtos taupymo priemonės negali padėti išspręsti Europos ekonominės ir finansinės krizės problemų.
Ne mažiau svarbu skatinti ekonomikos augimą ir kurti naujas darbo vietas. Europos Sąjungos lyderiai pripažįsta, kad vienas pagrindinių Europos Vadovų Tarybos sausio 30 dienos susitikimo darbotvarkės punktų buvo paskatinti ūkio augimą 2012 metais. Tačiau kol kas nerandama atsakymo į svarbiausią klausimą: kaip tai padaryti?
Aišku, kad būtina nedelsiant veikti. Per paskutiniuosius tris 2011 metų mėnesius euro zonos ekonomika susitraukė; tai pastebėta netgi Vokietijoje. Naujųjų metų perspektyvos atrodo niūrokai. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje įsivyravo sąstingis. Italija ir Ispanija nugrimzdo į gilią recesiją. Graikijos ekonomika jau penktus metus smunka. Euro zoną apėmė rekordiškas nedarbas: darbo neturi beveik kas antras Ispanijos ir Graikijos jaunuolis.
Priešiniai ekonomikos vėjai sunkiai įveikiami: diegiamos griežtos fiskalinės priemonės; šalims, kurioms nesuteiktas AAA skolinimosi reitingas, taikomos didelės palūkanų normos; bankai išduoda mažiau paskolų; mažinamas namų ūkių finansinis įsiskolinimas; sumažėjo privačiojo sektoriaus investicijos; dėl pasaulio ekonomikos sulėtėjimo sumažėjo paklausa, o kartu su ja ir eksportas.
Kol ekonomika neims vėl augti, visos pirminio finansinio stabilizavimosi apraiškos bus itin trapios. Recesija paveiks jau ir taip silpnus bankų bei vyriausybių balansus, todėl didės poreikis dar sparčiau mažinti finansinį įsiskolinimą. Tačiau visos priemonės turi būti laipsniškos, nes pernelyg spartūs ir radikalūs žingsniai iš esmės pasmerkti žlugti: labai sumažinus privačių asmenų skolinimąsi ir vyriausybių išlaidas, ekonomika dar labiau sulėtės ir įsisuks ydinga žemyn nukreipta spiralė. Todėl gyvybiškai svarbu gauti naują stiprų postūmį, paskatinsiantį ekonomikos augimą.
Kol kas ekonomikos plėtros skatinimo priemonės daugiausia buvo susijusios su struktūrinėmis reformomis. Žinoma, jas įgyvendinti būtina, norint paskatinti produktyvumą ir padidinti lankstumą. Įsisiautėjusi krizė daugeliui šalių suteikė politinę progą imtis drąsių žingsnių šioje srityje. Tačiau įgyvendinus struktūrines reformas paprastai iš karto nesužadinamas ūkio augimas ir nesukuriama naujų darbo vietų (viena išimtis – leisti parduotuvėms dirbti ilgiau).
Ir priešingai, pavyzdžiui, panaikinus ne itin produktyvias darbo vietas, pirmiausia padidėtų nedarbas bei vyriausybių išlaidos ir sumažėtų privačiojo sektoriaus vartojimas. Dėl mažesnio vartojimo, mažesnio išduodamų kreditų skaičiaus ir verslui kylančių kliūčių įmonės užtruktų ilgiau negu paprastai, kol sukurtų našesnes darbo vietas. Trumpai tariant, negalime tikėtis, kad vien struktūrinės reformos paskatins ekonomikos augimą 2012 metais.
Todėl būtina nedelsiant imtis priemonių, kurios paskatintų investicijas bei eksportą šalyse, turinčiose einamosios sąskaitos deficitą, kaip antai Prancūzijoje, Italijoje bei Ispanijoje (taip pat ir Jungtinėje Karalystėje), ir paskatintų vartojimą valstybėse, kurios gali pasigirti pertekliumi, pavyzdžiui Vokietijoje ir Nyderlanduose.
Europos Centrinis Bankas (ECB) ėmėsi ryžtingai remti Europos bankus, tačiau dabar jis turi paremti ir realią ekonomiką. Nors oficiali šio banko nustatyta palūkanų norma siekia vos 1 proc., kai kurios mokios valstybės, pavyzdžiui, Ispanija, skolindamosi dešimčiai metų priverstos mokėti daugiau kaip 5 proc. palūkanų, o kreditingos Italijos verslo įmonės gali gauti paskolas tik su didžiulėmis palūkanomis, jeigu jos apskritai suteikiamos.
Taigi ECB turėtų stengtis nestabdyti pinigų politikos perdavimo mechanizmo, o Europos bankininkystės institucijai derėtų riboti pernelyg intensyvias skolinto kapitalo mažinimo priemones ir reikalauti, kad bankai didintų specifines kapitalo sumas, užuot nustatę vienodą 9 proc. normą. Be to, kai tai būtina, nacionalinės vyriausybės turėtų teikti garantijas bankams, skolinantiems smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms.
Nors gyvybiškai svarbu gerinti įmonių galimybes gauti finansavimą, vyriausybėms taip pat derėtų labiau pasistengti skatinti investavimą. Jos turėtų imtis priemonių, padedančių lengviau įkurti verslą, panaikinti rizikos kapitalui kylančias kliūtis ir skatinant verslo įmones investuoti laikinai atleisti įmones nuo pelno mokesčio, jei kapitalas reinvestuojamas.
Europos Sąjungos lygmeniu turėtų būti gerokai padidintas Europos investicijų banko kapitalas pagal pareikalavimą, kaip pasiūlė Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Barosas (José Manuel Barroso) savo kalboje apie Europos Sąjungos padėtį praėjusį rugsėjį, kad EIB galėtų finansuoti visos Europos investicijas, ypač investicijas į infrastruktūrą.
Taip pat itin svarbu skatinti eksportą. Deficito apimtos šalys turėtų tapti konkurencingesnės ir didinti produktyvumą kartu mažindamos sąnaudas. Būtų naudinga turėti konkurencingesnę valiutą: sterlingo kurso kritimas nuo 2008 metų paskatino Jungtinės Karalystės eksportą; panašiai ir silpnesnis euras Viduržemio jūros regiono šalių ekonomikoms padėtų atgauti eksporto, priklausomo nuo kainų, konkurencingumą. Taip pat galėtų padėti fiskalinė devalvacija, tai yra vertėtų sumažinti su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius ir vietoje didesnio pajamų mokesčio nustatyti didesnį PVM.
Pertekliaus šalys taip pat turėtų suvaidinti tam tikrą vaidmenį – tai būtų naudinga ir joms pačioms. Kinijoje derėtų leisti kilti juanio kursui, o Vokietijoje, kurios einamosios sąskaitos perteklius viršija Kinijos einamosios sąskaitos perteklių ir pagal procentą nuo BVP, ir absoliučiais skaičiavimais, turi būti nustatytas didesnis realusis valiutos kursas. Tai reiškia, kad vokiečiai turėtų gauti didesnį darbo užmokestį, atitinkantį padidėjusį jų darbo našumą – tada daugiau šios šalies gyventojų galėtų sau leisti vykti atostogauti į Graikiją ir Ispaniją. Jeigu verslas ir nesiimtų jokių priemonių, šį tikslą būtų galima pasiekti sumažinus pajamų mokestį.
Pereikime prie fiskalinės politikos. Vyriausybės, kurios rinkoje negali gauti nebrangių paskolų (arba iš viso negali jų gauti), neturi kitos išeities, kaip tik susiveržti diržus. Tačiau joms derėtų įgyvendinti išmintingo konsolidavimo, o ne neapgalvoto taupymo politiką. Taigi šios vyriausybės turėtų ir toliau investuoti į įgūdžius bei infrastruktūrą, tačiau mažinti subsidijas ir pajamų perskirstymo lygį. Be to, reikėtų jau dabar priimti įstatymus, reglamentuojančius būsimas reformas, ypač susijusias su vėlesnio pensinio amžiaus nustatymu.
Ir paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad vyriausybės, galinčios imti paskolas itin mažomis – faktiškai nulinėmis palūkanomis per 10 metų, pavyzdžiui, Vokietijos, privalo atlikti savo vaidmenį skatindamos vartojimą. Argi būtų taip sunku prieš kitais metais Vokietijoje įvyksiančius rinkimus sumažinti PVM?
* * *
Philippe‘as Legrainas yra nepriklausomas Europos Komisijos pirmininko ekonomikos patarėjas.
© „Project Syndicate“, 2012