Reikia ne ekspertų, o strategijos
Žiniasklaida mėgaujasi ir išmanančiais, ir nelabai ekspertais bei apžvalgininkais, kurie mėgaujasi savo įžvalgomis, kaip Lietuvai yra meluojama dėl atominės energetikos ateities, kad atominės elektrinės projektas šaliai kainuos bent du nacionalinius šalies biudžetus, o branduolinių atliekų tvarkymas atsieis antra tiek, kiek pastatyti elektrinę.
Kiti įrodinėja, kad idėja atomą pakeisti biomase reikštų miškų iškirtimą – nebeliks vilniečiams kur uogauti ir grybauti.
Yra ir dar kitų nuomonių: vėjo malūnai žudo paukščius, vaiko avis ir iš proto varo kurmius, o saulės energetika tiesiog Lietuvoje neįmanoma, nes čia per mažai saulėtų dienų. Tačiau iškastinė energija (dujos ir nafta) ne tik brangiai kainuoja, bet ir prisideda prie taršos ir pasaulinio klimato atšilimo. Pusdienį su „ekspertais“ praleidęs supranti, kad alternatyvų nėra – esame pasmerkti arba brangiai mokėti, arba naikinti gamtą.
Tai yra labai didelė šios valdančiosios koalicijos nesėkmė. Grąžinusi Lietuvai Energetikos ministeriją, prirašiusi studijų, strategijų, ketinimų protokolų, sugadinusi santykius su Rusijos „Gazpromu“, taip ir neišsprendusi problemų dėl Ignalinos AE uždarymo, taip ir nebaigusi nė vieno iš kertinių energetikos projektų: Visagino AE, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, dujų terminalo Klaipėdoje ir t. t., konservatorių vadovaujama valdančioji koalicija šiandien išleido patį pavojingiausią džiną. Tai yra šiandien bet kuris buvęs ar dar esantis patarėjas, vadybininkas, iš lubų kalbantis apžvalgininkas gali pasinaudoti žiniasklaidos teikiamomis galimybėmis ir sudoroti bet kurią energetikos idėją.
O ką jau kalbėti apie strategiją, Lietuvoje šiuo metu nėra net artimiausio energetikos politikos veiksmų plano. Kitaip tariant, tai, kas turėjo būti konservatorių energetikos politikos arkliukas, šiandien tėra vargiai šiaudus nuo avižų atskiriantis paliegęs asiliukas.
VŽ patartų pasimokyti iš tų šalių, kuriose toks arkliukas, jeigu ir netapo ristūnu, vis dėlto energetikos politikos vežimą traukia. Pavydu skaityti, kaip strateginius tikslus – iki 2050 m. anglies dvideginio emisiją sumažinti 80%, palyginti su 1990 m. lygiu, Jungtinė Karalystė pavertė trumpalaike programa.
Kol Lietuva ginčijasi, kas yra mūsų prioritetas – atomas, iškastinis kuras, atsinaujinantys šaltiniai, biomasė ar jungtys su kaimynais, britai suformulavo strategiją iki 2020 m., kurioje vietos kol kas atranda ir atsinaujinantys šaltiniai, ir tradicinė energetika, ir naujos atominės elektrinės. O strategija, kuriai įgyvendinti pasitelkiamos net ir moksleivių idėjos, kuriama ne pagal patarėjų ar apžvalgininkų svaičiojimus, o skaičiuojant tai, kiek energija kainuos gyventojams.
Labai paprasta strategija. Iš jos verta pasimokyti, tačiau ne aklai kopijuojant britų nurodymą energetikams iki 2020 m. 30 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių, o todėl, kad britai tiesiog turi tikslą ir strategiją tam tikslui įgyvendinti. Lietuvoje mes turime Energetikos ministeriją ir kartu su ja vis dar nežinome, kiek mokėsime už elektrą ar šilumą kovo mėnesį.