Vargas dėl "Tobino mokesčio"
Europos lyderiai rimtai svarsto galimybę įvesti vadinamąjį Tobino mokestį, tai yra nedidelį finansinių operacijų mokestį, kuris turėtų pažaboti prekybą finansų rinkose. Tačiau ar šis mokestis iš tikrųjų bus toks naudingas, kaip tikisi jo šalininkai?
„Tobino mokesčio“ (taip pavadinto Nobelio premijos laureato ekonomisto Jameso Tobino, kuris pasiūlė šį mokestį, norėdamas sumažinti valiutų kurso nepastovumą valiutų rinkose, garbei) populiarumas rodo vyraujantį priešiškumą finansų sektoriaus atžvilgiu, tačiau, nepaisant visuotinio pritarimo, įvedus šį mokestį nebūtų gauta tiek daug realios naudos.
Vis dėlto kai kuriems išrinktiems pareigūnams „Tobino mokestis“ atrodo itin patrauklus, nes juo prisidengus galima nutildyti jų veiklos kritikus ir nukreipti dėmesį nuo esminių, tačiau politinę valią paralyžiuojančių problemų, susijusių su ekonomikos politika, ypač biudžetu, skolomis ir lėtu augimu.
Nors „Tobino mokestis“ ir nepadės išspręsti visų finansinę rinką užklupusių problemų, jis turi tam tikrų pranašumų. Finansiniams sandoriams taikomas mokestis paskatins pirkti akcijų ilgesniam laikui. Bus apmokestintas likvidumas, kuris, daugelio specialistų nuomone, yra pernelyg didelis. Dėl to įmonės bus priverstos iš esmės išnagrinėti savo veiklą, o kai kurie „Tobino mokesčio“ šalininkai tikisi, kad šis mokestis privers įmones dar labiau susitelkti į ilgalaikę vertę.
Be to, „Tobino mokestis“ paskatins akcijų prekybininkus – gabius puikių darbo įgūdžių turinčius specialistus – pereiti prie kitos veiklos, kuri, kaip tikisi politikos kūrėjai, suteiks daugiau naudos ekonomikai. Įdiegus kai kurias finansines naujoves, pavyzdžiui, išvestines finansines priemones ir trumpalaikes atpirkimo sutartis, rinkos tapo nepastovios ir nestabilios, o „Tobino mokestis“ gali padėti jas stabilizuoti ir sustiprinti.
Aišku, tai yra gražūs ir siektini tikslai, tačiau vis dėlto turime pagrindo manyti, kad įvedus mokestį daugumos jų nepavyks pasiekti. Ilgalaikiai akcininkai patys vieni negali paskatinti bendrovės vadovų valdyti įmonę atsižvelgiant į ilgalaikius tikslus. Dėl pažabotos akcijų prekybos įmonės ir jų vadovai iš rinkos gaus mažiau grįžtamosios informacijos, todėl blogiau supras tikrąją padėtį. Prekiautojai galbūt ir liausis prekiavę, tačiau tai vis tiek gali nepaskatinti akcininkų imtis esminės ilgalaikės veiklos analizės. Intensyvi indeksų fondų, valdančių itin diversifikuotą akcijų rinkos segmentą, plėtra rodo, kad akcininkai linkę būti pasyvūs.
Žinoma, būtų naudinga sumažinti rinkų nepastovumą ir pernelyg didelį likvidumą, bet ir čia slypi tam tikra rizika: reguliuojančiosios institucijos gali persistengti, todėl dėl kainų paviešinimo ir per mažo likvidumo finansų rinkos dar susilpnės.
Todėl belieka tikėtis, kad įvedus „Tobino mokestį“ sumanūs finansų rinkos prekybininkai imsis kokios nors kitos veiklos, suteiksiančios daugiau grynosios naudos visuomenei. Šiandieninė prekyba finansų rinkoje nepadeda kuo geriau panaudoti kapitalo, todėl visuomenei būtų naudinga, jeigu gabūs finansų specialistai savo pastangas nukreiptų kitur. Tačiau ar pernelyg intensyvią prekybą galime laikyti iš tikrųjų didele ekonomikos problema?
Apsvarstykime štai ką. Finansinė krizė prasidėjo 2008 metais, kai buvo perkainotos būsto paskolomis garantuotos obligacijos ir naujai nustatyta jų kaina tapo daug mažesnė negu buvo manyta anksčiau. Sunkumų kėlė ne pernelyg intensyvi prekyba šiomis obligacijomis (dauguma jų buvo prekiaujama vangiai, taigi „Tobino mokestis“ neišspręstų su šios rūšies vertybiniais popieriais susijusių problemų), bet tai, kad visi finansų rinkos dalyviai jas perkainojo vienu metu. Todėl labai pablogėjo finansų institucijų, valdžiusių hipotekos obligacijas, padėtis, o kelios jų visai žlugo. Tačiau įsisiautėjus krizei, pagrindinė problema buvo ne pernelyg aktyvi, o vangi prekyba, nes sumažėjo likvidumas, susijęs su daugeliu finansinių operacijų.
Vis dėlto vienoje srityje „Tobino mokestis“ galėtų suteikti nepaneigiamos naudos. Daugelis didžiausių ir rizikingiausiai dirbančių finansų institucijų šiuo metu savo veiklą finansuoja pasitelkdamos atpirkimo sandorius: jos įsigyja ilgalaikių vertybinių popierių (dažniausiai vyriausybės skolos vertybinių popierių) ir juos parduoda, pažadėdamos kitą dieną vėl išpirkti už truputį didesnę kainą.
Ekonomiškai būtų naudinga pažaboti atpirkimo sandorių rinką, nes, kaip paaiškėjo, tokios finansinės operacijos neužtikrina stabilumo. Pavyzdžiui, bendrovės „Bear Stearns“ ir „Lehman Brothers“ pernelyg aktyviai sudarinėjo atpirkimo sandorius ir nesugebėjo atlaikyti investicijų pokyčių kitose veiklos srityse. Tas pats pasakytina ir apie „MF Holdings“ žlugimą praėjusį rudenį. Stabilesnis ilgalaikis finansavimas būtų leidęs šioms įmonėms išgyventi. Jeigu „Tobino mokestis“ paskatintų finansų institucijas labiau pasikliauti ilgalaikiais skolos vertybiniais popieriais ir mažiau remtis vienadieniais atpirkimo sandoriais, tai galėtų padėti iš esmės stabilizuoti padėtį finansų rinkoje.
Puikiai žinoma, kad įdiegtas „Tobino mokestis“ neturės didelės įtakos finansų rinkoms, jeigu nebus taikomas visiems pagrindiniams finansų centrams. Tačiau tai, kas pasakytina apie rinką, nebūtinai galioja ir finansų institucijoms. Pavyzdžiui, jeigu Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi (Nikolas Sarkozy) sumanytų neleisti svarbiausioms Prancūzijos finansų institucijoms sudaryti jas silpninančius sandorius, šioms operacijoms, kad ir kokioje pasaulio dalyje jos būtų atliekamos, taikomas „Tobino mokestis“ galėtų būti naudingas. Mokestis paveiktų šias įstaigas, nors ir neturėtų didelės įtakos viso pasaulio rinkai.
Žinoma, šie sandoriai galėtų būti perkelti iš Prancūzijos ir jos finansų institucijų į kitas šalis ir, jeigu reguliuojančiosios įstaigos suklystų ir paaiškėtų, kad šis verslas yra pelningas ir nedestabilizuoja padėties, Prancūzijos finansų institucijos pralaimėtų. Tačiau jeigu reguliatoriai būtų teisūs, Prancūzijos finansų institucijų padėtis taptų stabilesnė.
Jeigu siūlant įvesti „Tobino mokestį“ būtų siekiama sustiprinti institucijas (o ne pakeisti rinką), mokesčio poveikis tikrai būtų juntamas, netgi tuo atveju, jeigu jis nebūtų įvestas visose didžiosiose šalyse.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šis mokestis neturi labai didelių trūkumų (išskyrus tuos, kurie būdingi visiems mokesčiams), be to, esama ir tam tikrų jo pranašumų. Tačiau jis nepadės išspręsti pagrindinių finansinių problemų, o tas, kurias sumažins (susijusias su trumpalaikiais, vienadieniais finansiniais sandoriais), geriau būtų spręsti tiesiogiai, įvedant konkretesnį mokestį, priimant tinkamesnes taisykles, reglamentuojančias šias operacijas, ir išmintingiau reguliuojant šiuos sandorius.
Iki šiol pateikti pasiūlymai Europoje įvesti „Tobino mokestį“ yra nepakankamai konkretūs ir sutelkti. Jeigu jie bus įgyvendinti, mokesčiai bus taikomi ne tik padėtį destabilizuojančioms vienadienėms silpnų finansų institucijų operacijoms, bet ir stipriems finansiniams sandoriams.
Įvedę „Tobino mokestį“ išrinktieji politikai galės apsimesti nuveikę kažką naudinga – galbūt taip ir bus, tačiau rimtesnės ekonominės problemos liks neišspręstos.
* * *
Markas Roe‘as yra Harvardo universiteto teisės mokyklos profesorius.
© „Project Syndicate“, 2012 m.