Už ECB pinigų sienos
Krizės laikotarpiu Europos centrinio banko veiksmus lėmė įtampa tarp Banko galimybių ir to, kas Bankui leidžiama.
ECB yra vienintelė institucija Europos Sąjungoje, galinti teikti neribotą finansavimą vyriausybėms, tačiau jo įstatai draudžia sanavimo pagalbą. Nepaisant to, ECB yra „įliejęs“ į finansų sistemą dideles pinigų sumas ir taip netiesiogiai švelnino spaudimą refinansuoti valstybių skolas.
Pusantrų metų Bankas antrinėse rinkose pagal Vertybinių popierių rinkos programą pirko vyriausybių obligacijas, kurių vertė sudaro daugiau kaip 200 mlrd. eurų (254 mlrd. JAV dolerių). Be to, Bankas teikė paskolas bankininkystės sektoriui ir neseniai pradėjo trejų metų refinansavimo operaciją, per kurią euro zonos bankai pasiskollino 489 mlrd. eurų.
Gruodžio pradžioje savo kreipimesi į Europos Parlamentą ECB prezidentas Mario Draghi pabrėžė savo įsipareigojimą teikti neribotą paramą bankams, siekiant išvengti kreditų krizės rizikos. ECB prieš pat Kalėdas skirti pinigai turėtų būti traktuojami kaip šį įsipareigojimą atitinkanti priemonė.
M. Draghi paliko spręsti patiems šalių bankams, ar pasinaudojus lėšomis įsigyti didelio pelningumo vyriausybių obligacijų. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Prancūzijos centrinis bankas (ECB narys) nebuvo tokie santūrūs; jie paragino Italijos ir Ispanijos bankus supirkti savo vyriausybių skolas.
Už tokio prašymo slypi paprasta politinė logika. Jeigu bankai pirks savo vyriausybių obligacijas, visa viešojo sektoriaus skola bus progresyviai renacionalizuota kartu su paskolomis privačiajam sektoriui, kurias apyvartinių lėšų stokojantys bankai teikė tik savo šalyse. Vadinamosios „Sarkozy prekybos pasinaudojant palūkanų normų skirtumais“ (angl. Sarkozy carry trade) operacijos nėra sprendimas, kurį pasitelkus būtų galima sistemingai mažinti valstybės skolas. Bet jos išspręstų delikačią politinę situaciją, kai pažeidžiamos euro zonos vyriausybės vos keliose šalyse laiko įkaitais užsienio bankus. Graikija davė pamoką Prancūzijai.
Nerimą kelią tai, kad kol kas įrodymai liudija, jog bankai nepasinaudojo grynaisiais ir užuot tai padarę, pasidėjo juos ECB. Banko vienadienių indėlių vertė šoktelėjo nuo 250 mlrd. eurų iki 400 mlrd. iškart po neeilinės refinansavimo operacijos, o vėliau pasiekė 480 mlrd. eurų. Toks elgesys atspindi bankų būgštavimus, tačiau laikyti pinigus ECB yra nuostolinga operacija, kuri negali būti tęsiama amžinai. Anksčiau ar vėliau bankai pasinaudos pinigais. Klausimas – kaip.
Bankams dabar svarbiausia kuo skubiau prisitaikyti prie naujų kapitalo reikalavimų ir atkurti savo balansų „finansinę sveikatą“. Tai leidžia manyti, kad jie pasinaudos ECB pinigais taip, kad pasiektų šį tikslą mažiausiomis sąnaudomis. Vadinasi, jeigu jie, pavyzdžiui, iš tų pinigų toliau finansuos privatųjį sektorių, bankai pasirūpins, kad paskolos atitektų patikimiems klientams.
Tai reiškia, kad, kaip ir Italijos bei Ispanijos bankų per pastaruosius keletą mėnesių suteikti kreditai, dauguma šviežiai gautų pinigų bus paskolinta vietiniams saugiems namų ūkiams ir didelėms, gerai įsitvirtinusioms bendrovėms. Tai suteiks galimybę bankų rinkoms funkcionuoti toliau, bet mažai tikėtina, kad šie veiksmai taptų tokiu stimulu, kokio dabar reikia Europos šalių ekonomikai.
Alternatyva – Sarkozy ir Prancūzijos centrinio banko raginimas Europos bankams pirkti savo šalių vyriausybių obligacijas. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad bankai išnaudos visus pinigus pirkti tuos pačius aktyvus, kuriuos pastaruosius keletą mėnesių stengėsi parduoti. Bet tai nereiškia, kad jie visiškai nepirks vyriausybių obligacijų. Tiesą sakant, dalis iš 489 mlrd. eurų jau panaudota tam tikslui.
Tai neturėtų stebinti. Italijos ir Ispanijos bankai, kurie gavo lėšų iš ECB su labai mažomis palūkanomis, gali gerai uždirbti iš dabar siūlomų savo vyriausybių didelio pelningumo obligacijų. Šios investicijos gali stabilizuoti viešojo sektoriaus finansavimą ir sustiprinti bankų finansinę padėtį.
Tačiau reikia įspėti, kad bankai pirko tik trumpalaikius vertybinius popierius, kurių išpirkimo terminas - maždaug treji metai (tai atitinka jų įsipareigojimus ECB). Tai reiškia, kad bankai neturi didesnio noro remti vyriausybes negu rodo pats ECB. Dar svarbiau tai, kad ECB yra de facto paskutinė skolinanti institucija, o užsienio bankinės sistemos smarkiai mažina savo pažeidžiamumą užsienyje.
Tikėtina, kad ECB pinigų siena suteiks tik švelnią paramą realiai ekonomikai. Ir priešingai, jeigu bankai panaudotų pinigus, kurie dabar laikomi ECB, toliau pirkti trumpalaikes vyriausybių obligacijas, ta pinigų siena turėtų stiprų poveikį euro zonos valstybių finansiniams tarpusavio ryšiams. Užuot prislėgę užsienio bankus vos keliose pažeidžiamose šalyse, nevykdomi finansiniai įsipareigojimai atsispindėtų daugiausia ECB balanse, kurio nuostoliai paskirstomi visiems euro zonos centriniams bankams. Tai švelnioji skolos visuomeninimo forma, kuri gali parengti dirvą euroobligacijų tipo sprendimams.
* * *
Benedicta Marzinotto – Belgijos „Bruegel“ tryimų centro mokslinė bendradarbė ir Italijos Udinės universiteto politinės ekonomikos lektorė.